Didelė dalis vaikų ir paauglių šiandien patiria vienatvę, nerimą, abejingumą, turi problemų su pasitikėjimu savimi, – rodo tyrimai. – Kas antras šias beišsikvepiančios pandemijos pasekmes išgyvena sunkiai.
Dailininkė – grafikė Vilija Galdikaitė, Lietuvos vaikų ir jaunimo centre vedanti dailės ir akademinio piešimo užsiėmimus, įsitikinusi, kad pandemijos poveikio mąstai dar didesni, negu užčiuopia oficiali statistika. Pasak jos, „situacija blogesnė, negu galvojama. Užsitęsusi pandemija, gyvą tarpusavio santykį mažiausia vieneriems metams privertusiai pakeisti nuotoliniu – technologizuotu, ypač skaudžiai paveikė 11–16 m. paauglius. Tiesioginio sąlyčio su vaikais stokojančios apklausos ne viską užčiuopia“.
Kokie pokyčiai vyksta vaikuose?
Daug metų su vaikais ir paaugliais ryškiausiame sostinės neformaliojo ugdymo centre dirbanti menininkė mano, kad didžiosios dalies, ~ 90 proc., paauglių emocinė būklė šiandien kelia ypatingą susirūpinimą.
„Pastaraisiais metais pastebiu, kad į užsiėmimus ateina kitokie vaikai: neįprasto charakterio, neįprastų įgūdžių, su per dideliu ar priešingai, sumenkusiu savivertės bei pasitikėjimo savimi jausmu, taip pat ypač jautriu ir sureikšmintu savo savo „ego“, – dalinasi Vilija Galdikaitė.
Tiesa, jaunesniems vaikams, iki 10 metų amžiaus, šie pokyčiai nėra tokie ryškūs – jie dar turi vaikiško nuoširdumo ir atvirumo, lengvai nustemba ar žavisi naujovėmis, nori bendrauti. Tačiau sulaukę paauglystės, 11 metų – pasikeičia kardinaliai. „Didelė jų dalis užsidaro savyje – tarsi atsiskiria nuo aplinkinių žmonių ir pasaulio; kritiškai vertina, nepasitiki, neigia kitus; jų mintyse ir laikysenoje apstu nerimo ir streso. Sunkiau iki jų prisibelsti. Ankščiau nieko panašaus nesu mačiusi“, – savo nerimu dalinasi LVJC ugdymo specialistė.
Vaikuose vykstantys pokyčiai atsispindi ir jų pokalbiuose bei piešiniuose. Lyginant su ankstesniu, iki-pandeminiu laikotarpiu, jie naudoja žymiai daugiau pilkų, niūrių, šaltių atspalvių; jų darbeliuose bei kalbose dažniau pradeda rastis užuominų į anapusybę ar mirtį: kaukolių, vaiduoklių, kapinių...
Kaip į vaikų kritiką visam pasauliui reaguoti suaugusiesiems?
Visais laikais paaugliai buvo linkę kritikuoti, protestuoti, atmesti vyresniųjų patarimus, priimti tėvų ar mokytojų autoritetą. Tai ypač būdinga būrelių ankščiau nelankiusiems vaikams, taip pat tiems, kurie galbūt neturi gero santykio su tėvais, pastiprinimo savo šeimose.
Beveik nebesijaučia iš jų pusės iki pandemijos buvusių pasitikėjimo ir nuoširdumo. „Iki nuotolinio mokymosi pradžios, paskelbus pamokos temą vaikai ją priimdavo pozityviai – nepaisant, ar pritaria jai ar ne – ja džiaugdavosi, apie ją diskutuodavo. Šiandien analogiškoje situacijoje jų reakcijose apstu atstūmimo, kritikos, persisotinimo viskuo. Kai kurie pradėjo tarsi ignoruoti mokytojo žodžius – nebepriima pastebėjimų ar patarimų – užsidaro tarsi stikliniame narve ir tu negali iki jų prisibelsti“, – vis dažniau pasitaikančia situacija dalinasi dailininkė ir pedagogė Vilija Galdikaitė.
„Seifo stalčius primenantys juodi ZOOM langeliai su baltomis vardo raidėmis, per pastaruosius keletą metų padarė vaikus abejingus mokytojo balsui, privedė iki susvetimėjimo tarp mokytojo ir vaiko. Fiziškai sugrįžę iš nuasmenintų ir nutildytų nuotolinių pamokų, vaikai nebežino, kaip elgtis. Savo vidumi jie tarsi pasiliko ZOOM‘o rėmelyje ir visiškai nenori iš jo išeiti, pradėti kurti tvaresnio santykio su aplinkiniais“.
Tarpusavio atskirtį dar labiau didina ir šiandien vaikų veidus dengiančios kaukės. „Aš net nežinau kaip kai kurie iš jų atrodo – nemačiau jų veidų, negaliu stebėti jų emocijų. O ir jie nebenori (o gal nebemoka?) su manim susipažinti“, – pastebėjimus išsako vaikų ugdymo per dailę specialistė.
Keli praktiniai patarimai, kaip rasti bendrą kalbą, sutarti su paaugliais?
Nors padėti augti savyje užsidariusiems vaikams šiandien – didelis iššūkis, tačiau imtis jo šiandien dar svarbiau, negu be kada ankščiau. Jei tik nenorime, kad šiandieninė karta kada nors būtų vadinama sunkiąja, vienišąja ar nelaimingąja. Lietuvos vaikų ir jaunimo centre jaunas asmenybes meno pagalba auginanti dailininkė Vilija Galdikaitė dalinasi keletu pastebėjimų, kurie galėtų padėti ir kitiems.
Visais laikais tėvai ir mokytojai turėjo iškentėti paauglystės laiką. Ir patys paaugliai turėjo iškentėti šį sunkų jiems patiems laiką. Paaugliai blaškosi savo kūne, prote, atradimuose, praradimuose ir viską skaudžiai ir giliai išgyvena. Pastaraisiais metais šis iššūkis dar didesnis. Priimkime juos kiek galėdami šilčiau, su užuojauta, kantrumu. Akivaizdu, kad jiems reikia mūsų pagalbos. Kaip pasisuks jų gyvenimas ateityje, labai priklauso nuo to, kaip su jais elgsimės šiandien.